Investuotojai nekrenta kaip kriaušės

Lietuva, skaičiuoja ji, atsilieka pagal tiesioginių užsienio investicijų (TUI) pritraukimą: TUI santykis su BVP beveik 40% mažesnis nei vidutiniškai kitose Rytų ir Vidurio Europos valstybėse. O norint pritraukti tų „šviežių“ pinigų, svarbu susidėlioti valstybės bendrą investicijų skatinimo strategiją ir ne mažiau svarbu „apsivalyti“ nuo smulkmenų, kurios tiesiog erzina investuotojus. 

- Apie pusę visų pasaulio TUI sudaro įmonių jungimaisi ir įsigijimai. Daugiausia – išsivysčiusiose šalyse. TUI į besivystančias šalis siejamos su plyno lauko investicijomis.

Yra trys pagrindinės TUI formos. Dominuoja kapitalo investicijos. Bendrovių vidinės paskolos ir reinvesticijos sudaro atitinkamai per 20% ir per 10%. Lietuva dėl savo nepaslankumo atidavė plyno lauko užsienio investicijų grietinėlę Lenkijai, Čekijai, Slovakijai.

Pirmasis pramonės parkas – Klaipėdos LEZ – Lietuvoje realiai pradėjo veikti tik 2002 metais, nors LEZ pagrindų įstatymas priimtas dar 1996 metais. Kauno LEZ dėl vietinių valdininkų naudojimosi įstatymų spragomis apskritai galėjo likti be žemės ir įsivėlė į teisinius ginčus dėl žemės paėmimo. Per tą laiką nemažai užsienio korporacijų pasirinko kitas Vidurio Europos šalis, pavyzdžiui Lenkiją, kurioje specialios ekonominės  zonos veikia nuo 1992 metų. Iš dalies todėl ir dabar jie lengviau išgyvena krizės laikotarpį.

Mes, pūsdami nekilnojamojo turto ir finansinius burbulus, primiršome tikrosios ekonomikos šakas, kuriančias naujus produktus. Svarbu nebekartoti bent tų pačių klaidų. Šiuo metu tiek vietiniams, tiek užsienio plyno lauko investuotojams reikalingas visas paketas – žemė, infrastruktūra, paslaugos, mokestinės lengvatos, galimybė efektyviai pasinaudoti struktūrine parama ir valstybės teikiama parama prioritetiniams projektams, bet svarbiausia – logiškos, aiškios ir greitos investavimo procedūros. Kai iki šiol detaliuosius planus reikia tvirtinti 8 mėnesius ar metus, jokios mokestinės lengvatos nepadės.

Investuotojai nekrenta savaime kaip kriaušės, tiek vietinius, tiek užsienio investuotojus reikia aktyviai ir nuosekliai „medžioti“, kviestis, skatinti juos likti ir plėstis. Jaukas turi būti konkretus ir patrauklus, nes dėl investicijų vyksta nuožmi konkurencija, ypač dabar.

- Dažnai užsienio investuotojams priekaištaujama, kad į Lietuvą jie žiūri kaip į pigios darbo jėgos šalį ir vengia investuoti į inovatyvius projektus.

- Jeigu norime investicijų į inovatyvius projektus, turime sudaryti sąlygas. Kova dėl talentų, protų vyksta visame pasaulyje, todėl dėl jų reikia konkuruoti.
Dabar galiojančios mokestinės lengvatos moksliniams tyrimams ir plėtrai tikrai turėtų paskatinti šią veiklą. JAV kompanija „Moog Medical Devices“ planuoja Vilniuje, Santaros slėnyje, įkurdinti savo mokslo tiriamąjį padalinį. Manau, ir kitos bendrovės pasinaudos tokia patrauklia apmokestinimo galimybe.
Pagrindiniai veiksniai pasirenkant vietą investuoti yra naujų rinkų paieška.

 Pasirinkimą lemia rinkos artumas, gyventojų skaičius, vartojimo lygis, infrastruktūros išvystymas. Sekama paskui vartotojus, tiekėjus, konkurentus užsienio rinkose. Siekiama mažinti sąnaudas, didinti produktyvumą. Tai padeda įmonėms išlaikyti ir padidinti savo verslo konkurencingumą pasaulyje.

Birželio mėnesį Vilniuje įvykusiame „Red hot locations“ pasauliniame investicijų forume susirinkę įmonių atstovai dalijosi savo patirtimi, kaip jie renkasi vietą savo naujoms investicijoms. Išaiškėjo, kad pagrindinis veiksnys – darbo jėga, tiksliau, jos pasiekiamumas, išsilavinimas, darbo santykių reguliavimas ir, žinoma, sąnaudos. Mokesčių sistema paminėta tik po šių kriterijų. Tai reiškia: ką galime pasiūlyti, tą ir gausime. Jei neturėsime gerai parengtų specialistų, lanksčių darbo santykių, tai ir toliau galėsime save laikyti pigios darbo jėgos šalimi.

Tačiau paskutinės naujienos žada tikrai įdomių investicijų – „Barclays“, „Moog“. Ir dar keletas ateinančių projektų žada Lietuvoje steigti tikrai aukštesnę pridėtinę vertę kuriančias darbo vietas.

- Su užsienio investuotojais dirbate ne vienus metus, kaip keičiasi investicinė aplinka Lietuvoje?

- Ar prisimename sąskaitų faktūrų blankus, kaip jų nenorėjo kai kas atsisakyti? Viskas dabar atrodo paprasčiau  Dar reikia rimtai užsiimti įmonės antspaudais ir vadovų parašais. Nors jau daug teikėme visokių pasiūlymų, nežiūrint to, kad pagal Lietuvos įstatymus nėra būtina turėti antspaudo, jo vis dar daug kur reikalaujama. Netgi valstybės nustatytuose dokumentų blankuose „A.V.“ išlieka. Ką jau kalbėti apie pagrindines reformas gerinant investicinę aplinką – švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse, gerinant žemės reguliavimo klausimus, tobulinant darbo santykius, yra tiek smulkių klausimų ir jie tiesiog nervina.

Galiu pateikti pavyzdį – eksportuojant medicininę įrangą į trečiąsias šalis reikia turėti specialų sertifikatą. Lietuvoje labai keistai suprantama sertifikato kopija – tai yra kopija, patvirtinta įrašu, kad tai kopija, pasirašyta ir patvirtinta spaudu. Tačiau importuotojui iš Korėjos reikia originalaus sertifikato, JAV importuotojui taip pat reikia originalaus sertifikato. Lietuvos valdininkai mato kliūtį – jie negali išduoti kelių egzempliorių to sertifikato. ISO sertifikatų išduoda tiek, kiek reikia. Ir tai vyksta šiais laikais, kai Lietuvai taip reikia daugiau eksportuoti, sudarome problemų ten, kur jų nėra.

- Kaip reikėtų keisti valstybės vadovų ir atsakingų institucijų požiūrį, teisės aktus ar mokesčius, kad Lietuva sulauktų taip pageidaujamų užsienio investicijų?

- Pirmiausia reikia jų tikrai norėti. Aukščiausiu lygiu bent jau ši Vyriausybė tikrai atvirai deklaruoja tai kaip prioritetą, o žemesnėse grandyse jaučiamas atsainus požiūris. Kol neparašai laiško prezidentei, premjerui ar ministrui, sprendimai gali būti vilkinami ilgai.  

Valstybės investicijų skatinimo politika yra labai svarbi. Labai svarbi ir regionų politika. Juk pritraukiant investicijų galima spręsti ir regioninio atsilikimo problemas. Regionai turėtų būti aktyvesni – reikėtų išanalizuoti savo regiono pranašumus ir juos aktyviai pristatyti potencialiems investuotojams. Reikia būti pasirengus priimti investuotoją, o ne daryti jam kliūtis – kartais reikalaujama iš investuotojo nutiesti kelią, įvesti vandentiekį ar nudažyti bažnyčią.

Apskritys ir savivaldybės turėtų kooperuotis ir netgi daryti įtaką Vyriausybei, raginti ją gerinti verslo aplinką. Deja, ne visose savivaldybėse taip yra.
Kitose šalyse yra tikrai gerų pavyzdžių, kokiomis priemonėmis galima pritraukti investicijų. Dažnai nė nelaukiama, kol ateis investuotojas ir paklaus, ką siūlote. Atliekama tyrimų siekiant išsiaiškinti užsienio kompanijas, kurios planuoja plėtrą, į jas vėliau  būtų tiesiogiai kreipiamasi ir kviečiama investuoti. A

tliekami parengiamieji darbai, jie įgalintų potencialų investuotoją pradėti dirbti sklandžiai ir be trukdžių. Gali būti atlyginamos patarėjų – teisininkų, vertėjų – samdymo sąnaudos. Čia įžiūriu ir mūsų diplomatinių tarnybų vaidmenį – reikia tiesiog „pašnipinėti“, ambasadoriui susitikti su didžiausiomis tos šalies kompanijomis, pasiklausinėti, kokie ateities planai, ar rengiamasi plėtrai ir t.t. Tikiu, kad Lietuva taip pat agresyviau kvies investuoti.

- Politikai nuolat kalba apie investicijų skatinimą, šią sritį deklaruoja kaip vieną svarbiausių prioritetų, bet dažniausiai tai lieka tik žodžiai, pavyzdžiui, Investicijų skatinimo programa patvirtinta po ilgų diskusijų. Kaip jūs ją vertinate?

- Investicijų skatinimo programa buvo kuriama labai ilgai.  „Investuotojų forumo“ sukurta darbo grupė padėjo Ūkio ministerijai parengti šios programos įgyvendinimo priemones. Gaila, kad tų priemonių planas buvo patvirtintas ne visai toks, kokį mes pasiūlėme, – pritrūko politinės valios pakeisti požiūrį į darbo santykių reguliavimą (pagal šią sritį Lietuva labai atsilieka visuose konkurencingumą vertinančiuose reitinguose) ir darbo jėgos apmokestinimo sumažinimą ( "Sodros" įmokų viršutinės ribos nustatymą).

Šaltinis - Vz.lt